Kuomet turi daugiau nei "turtingesni ant popieriaus"

 Šį įrašą įkvėpė internete užtikta istorija. Knygos "Catch-22" autorius Joseph Heller dalyvavo milijardierių vakarėlyje Shelter saloje su Kurt Vonnegut, kuris pasakė, kad jų draugas milijardierius (fondo valdytojas) per vieną dieną uždirbo daugiau, nei per rašytojas per visą laiką iš savo knygos. Joseph atsakė: "Taip, bet aš turiu tai, ko jis niekada neturės... Pakankamai". 

Man tai skamba beprotiškai gerai. Ir teisingai. Asmeniškai pats taip jaučiuosi. Lyg būčiau atsukęs laiką, kuomet pasižymėjau Senekos citatą ("Ne tas žmogus turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuriam užtenka to, ką turi"). Turėjo praeiti laiko, turėjau išgyventi tam tikrų (kritinių) situacijų, kad matyčiau ir mąstyčiau pozityviai, atlaidžiau. 

Pradėjau daug labiau vertinti, ką turiu ir kas pasiekta, kai gyvenimas privertė sustoti ir permąstyti, kur ir kodėl reiktų investuoti laiką bei energiją. Daugelis tiesiog bando judėti įvairiomis kryptimis, galvodami, jog reikia daugiau pinigų, daugiau laimėjimų, daugiau sekėjų, dar daugiau <...> kad galėtų "būti laimingi". Tačiau tuo pačiu įtaria (arba net iš artimos aplinkos žino), kuo tai baigiasi. Neišsipildžiusiomis svajonėmis ir/ar perdegimu).

Susilaikysiu nuo "visažinio patarimų" kaip kam gyventi, tačiau galiu pasidalinti, kas mane atvedė į esamą ramybę. Supratimas, jog tai, ką turiu yra "pakankamai". Turiu galimybę dalį savaitės dirbti nuotoliu, galiu turėti lėtesnius rytus, nesijaudinant dėl visuomeninio transporto tvarkaraščių (ar ne nuo manęs priklausančių spūsčių gatvėse). Turiu galimybę porą kartų per metus kokybiškai atostogauti. Galiu sau leisti nueiti į restoraną, į kurį prieš kurį laiką nebūčiau ėjęs. Ir mane tai labai džiugina. Ir dėl to jaučiuosi laimingas. 

Tačiau labiausiai turtingas esu ne materialiais dalykais, o tuo, ką sukūrėme šeimoje.