Teatre gimusi motyvacija

Šiandien noriu prisipažinti dėl motyvacijos keisti gyvenimo būdą. Jau kurį laiką stengiuosi "šiek tiek" daugiau judėti. Nuo kovo pirmos bandysiu kasdien nueiti bent dešimt tūkstančių žingsnių.

Nebėgioju, dviračiu nevažinėju, cross-fit neužsiimu... Tiesiog žingsniuoju. Lauke, ant ofiso sporto salėje įrengto takelio ar tiesiog namuose. Ir taip jau daugiau nei du mėnesius. O viskas prasidėjo Londone. Dar prieš Naujuosius Metus, kai su žmona buvome miuzikle "Mamma Mia!", kuriame be puikiai žinomų dainų buvo ir gerai treniruoti kūnai.

Žinot, kai matai jaunuolius tarsi iš sporto klubo reklamos, tai prisimeni jaunystę ir galvoji "tokių metų ir aš atletiškas buvau, sportavau 7 dienas pr savaitę". Tačiau, kuomet scenoje pamatai už save vyresnius vyrus pasižyminčius puikia fizine forma, apima gėda.

Tai va, prieš daugiau nei šimtą metų pastatytame Novello teatre, bežiūrint itin populiarų miuziklą, mano galvoje įvyko lūžis. Keista? Ir taip, ir ne. Iš dalies nesuprantu, kodėl valgant neeilinę kultūros porciją ir besimėgaujant akimirka, užplūdo tas pavydas. Iš kitos pusės - ofise tarp bendraamžių kolegų baisiai neišsiskiriu. Yra tokių pat! "Vyras be pilvo kaip butas be balkono", kažkada pasakė vienas bendradarbis.

Tai taip kurį laiką ir gyvenau, "begydydamas save", kad pilvukas įžengus į ketvirtą dešimtį yra labiau norma nei anomalija. Tačiau "enough is enough" kaip kadais dainavo Barbra Streisand. Metas pokyčiams!

Norėjau paklausti, kiek iš Jūsų užfiksavote, jog nuo 2019 m. sausio 1 d. Švietimo ir mokslo ministerija tapo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija? 
Bliamba, nesuprantu, kodėl sportą ne prie Kultūros ministerijos prilipdė...