Man patinka sekmadieniai

Baigėsi vasara. Medžiai demonstruoja rudens madas. Kasdien vėstantis oras verčia ieškoti vis šiltesnių rūbų, o tamsūs vakarai vėl "išmokė" laisvalaikį leisti patalpose. Bet dėl to visai nepergyvenu.

Tai pasportuoju, tai svečių sulaukiam, tai patys su žmona kažkur išsiruošiam. Dažniausiai taip jau nutinka, kad tik savaitgalį nereikia niekur skubėti. Tada galiu ir darbinį telefoną padėti šiek tiek šalį, ir žmonai daugiau laiko bei dėmesio skirti. Todėl jau kelintą sekmadienį iš eilės mintyse džiaugiuosi šia puikia savaitės diena.

Ką apie sekmadienį žinome mes? Sekmadienis yra savaitės diena tarp šeštadienio ir pirmadienio. Įprasta, jog tądien krikščionys eina į bažnyčią, o S. Daukanto aikštėje (priešais Prezidentūros rūmus) vidurdienį vyksta vėliavos pakėlimo ceremonija. Taip pat sekmadieniais būna daug sporto. Ir Formulės-1 bei NASCAR lenktynės, ir visų didžiausių Europos šalių futbolo lygų rungtynės, ir Amerikos profesionalių lygų susitikimai. O kur dar didieji sekmadienio pokerio turnyrai?! Žodžiu, sekmadienis yra gėris.

Bet anksčiau taip nebūdavo. Mokyklos laikais sekmadienis būdavo nemielas dėl kokios nors pirmadienio pamokos, o studijų laikais - po smagaus savaitgalio - naujos savaitės pradžia ne visada šviesdavosi "baltu lapu" (tai paskaita ne visai įdomi įterpta, tai galva ne visai blaivi). Dar buvo periodas, kuomet dirbau "Senukuose" (socialinių projektų vadybininku). Tai pirmadienio irgi nelaukdavau. 

Dabar viskas kitaip. Mėgstu sekmadienius! Tai diena, kuomet prisimenu praėjusią savaitę, susidėlioju būsimos planus. Džiaugiuos, jei pavyksta susitikti su draugais ir dar kažką naujo pamatyti, patirti ar naudingo nuveikti. Šiandien Laimo su Em mus su žmona nusivežė į didžiausios baldų gamintojos parduotuvę. Kalbu apie IKEA. Gražių dalykėlių ten yra! Aišku, moteriškės ten galėtų turbūt visą dieną praleisti, bet ir man visai patiko. Tsakant, nesižegnosiu, jog buvau pirmą ir paskutinį kartą. 

* * *

Nors šis įrašas dedikuotas sekmadieniui, bet noriu pastraipą skirti ir kitoms praėjusios savaitės dienoms. Ketvirtadienį buvome Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje "Hamletas". Prisipažinsiu, jog visos pjesės mokyklos laikais neperskaičiau, todėl "skaityti" scenoje interpretuojamą dramą buvo be galo įdomu. Sunku žodžiais nupasakoti, reikia savomis akimis pamatyti. "Sunki" pradžia erzino, tačiau vėliau džeržgiančio stiklo garso ir kvykiančio padaro raudona žybsinčia nosimi scenoje buvo mažiau, todėl darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Bet geriau patys pažiūrėkite santrauką. Ir apsilankykite teatre!

Ir dar vienas dalykas, kurį iš prabėgusios savaitės aprašyt noriu. Šeštadienį, į plastikui skirtą konteinerį grūsdamas maišą, susimąsčiau, jog prieš n metų galvojau, kad norėčiau rūšiavimą paversti (natūralia) kasdiene veikla, ir taip (atsakingai prieš gamtą) auginti savo atžalas. Ateis laikas, bus ir vaikas. O rūšiuoti pradėjome prieš gerus metus. Dabar tai visiškai įprastas dalykas. Nematau priežasčių, kodėl to nedaryti. Išsisukinėjimai dėl vietos trūkumo manęs nebeįtikintų. Pavyzdžiui, mes savo dėžes plastikui ir popieriui laikome koridoriuje, netoli durų (virtuvėje neradome tinkamo sprendimo). O Jūs, ar rūšiuojate?